Funkciniai širdies sutrikimai: Pokalbis su gydytoja kardiologe Roma Kavaliauskiene
“Dažnai žmogus pajutęs kažkokį jutimą priima jį kaip pavojaus signalą, puola į paniką, tada užsisuka uždaras ratas: kuo labiau bijai - tuo labiau plaka, kuo labiau plaka - tuo labiau bijai. Kai užsiveda šis ratas jis nebesustoja ir žmogus atsiduria panikoje, skambina greitajai ir tt. Jeigu kažkas nutraukia tą ratą – jutimai praeina. Psichologas tiesiogiai nepanaikins jutimų, jis padės pakeist jutimų suvokimą ir interpretaciją, bei įgyti įgūdžių kaip išvengti jutimų ir užburto panikos rato.”
Kaip reikėtų elgtis žmogui jaučiančiam padažnėjusį širdies plakimą, kartais pakylantį spaudimą, permušimus ir kitus panašius, lyg su širdimi susijusius, simptomus?
Tam, kad žmogui būtų ramu, jis pirmiausia turėtų kreiptis į kardiologą. Jeigu kardiologas įvertina, kad nėra rimto sutrikimo, t.y. nėra jokių organinių pakitimų, reiškia jog organo veiklos sutrikimas kolkas yra tik funkcinio pobūdžio.
Kas yra funkcinio pobūdžio sutrikimai ir kaip jie gydomi?
Funkcinio pobūdžio sutrikimus sąlygoja nervų sistema, kitaip tariant organai (šiuo atveju širdis) yra sveiki, tačiau jų funkcija yra šiek tiek sutrikusi. Šie sutrikimai dažniausiai yra gydomi dviem būdais – vaistais arba psichoterapija. Vaistai gali tik sumažinti jautrumą, dirglumą, miego sutrikimus, neišsprendžiant problemos priežasčių. Jeigu problema nėra įsisenėjusi, žmogui gali užtekti išsimiegoti, pailsėti, ir pasitaisius jo savijautai visi negalavimai jam nebeatrodys tokie baisūs. Jei funkcinio pobūdžio jutimai yra užsisenėję, jų yra daug ir labai įvairių, jų koregavimui reikalinga intervencija. Pasaulyje atlikti klinikiniai tyrimai bei mano patirtis rodo, kad nervų sistemos koregavimui bei funkcinio pobūdžio sutrikimams gydyti efektyviausios yra psichoterapinės intervencijos.
Kokie žmogaus organizme vykstantys mechanizmai lemia funkcinio pobūdžio sutrikimų išsivystymą?
Aš dažnai mėginu padėti suprasti pacientams tai - jeigu pas juos atsirado kažkokie nepageidaujami jutimai, reiškia jie gyvenime kažkur su savimi elgiasi neteisingai ir turėtų labai gerai peržiūrėti savo gyvenimo stilių, būdą, elgesį ir, aišku, požiūrį į savę. Pavyzdžiui, jei žmogui įvyko infarktas, dažniausiai jis nenutinka netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus iki tol gyvenus sveikai ir tvarkingai. Taip nebūna. Visada yra kažkokia žmogaus gyvenimo seka privedusi jį prie ligos. Jei jis dieną naktį dirba, visą laiką gyvena strese, įtampoje, mėgina tą įtampą nuimti neefektyviais ir žalojančiais metodais, t.y. alkoholiu arba neadekvačiu fiziniu krūviu, atpuldamas į salę ir dvi-tris valandas draskydamasis ir tikėdamasis, kad tas fizinis krūvis “nukraus” ir kompensuos. Toks žmogus nuolat pervertina savo organizmo galimybes. Kai organizmą pertempi ir perlenki, priverti jį dirbti pastoviai ekstremaliom sąlygom, jis nebeatlaiko ir sugriūva. Taigi, jutimai pradeda rodyti, kad gyveni neteisingai. Bet koks jutimas yra tavo silpniausios ir jautriausios vietos signalas, protestuojantis prieš tavo gyvenimo, tavo požiūrio ir elgesio su savim būdą. Psichoterapija, ypač Kognityvinė elgesio terapija teigia, jog svarbiausia yra tai kaip žmogus galvoja ir elgiasi. Jeigu jis galvoja, kad jam bus infarktas, jis jo sulauks, ypač jeigu gyvena taip, kad sulauktų.
Kardiologijoje yra išskiriami modifikuojami ir nemodifikuojami ligos rizikos veiksniai. Modifikuojami yra tie, kuriuos tu gali įtakoti ir keisti pats: rūkymas, alkoholis, cholesterolis, viršsvoris, aukštas spaudimas ir pan. Šiuo metu didelė reikšmė skiriama ir streso faktoriui. Savo praktikoje sutinku daug jaunų veiklių žmonių, kurie sportuoja, seka svorį, sveikai valgo, tačiau vistiek kreipiasi turėdami įvairių nemalonių jutimų. Gal šie žmonės turi nepalankią genetiką, o gal į mano kabinetą juos atveda susidėję keli nepalankūs faktoriai, pvz. aukštas patiriamo streso lygis ir neadekvatus fizinis krūvis. Nuolat į kraują išskiriami streso hormonai ir negebėjimas atsipalaiduoti ir juos kompensuoti išderina šių žmonių autonominę nervų sistemą. Fizinio krūvio testo metu (liaudiškai tariant važiuojant dviračiu) sveikam žmogui širdies susitraukimų dažnis gali pakilti iki 160 kartų per minutę ir jis stipriai to nejaus. Tačiau persitempusiam, streso išvargintam žmogui, pulsas gali pakilti tik iki 80 kartų per minutę, tačiau jis jau jaus gasdinančiai smarkiai besidaužančią širdį dėl kraujyje susikaupusių streso hormonų.
Kaip tokiam žmogui tvarkytis? Kaip gali padėti psichoterapija?
Jei žmogui užtenka pasakyti, kad jis kažką daro neteisingai ir jis pats sugeba surasti pasikeitimo ir pasveikimo kelią, tokiam žmogui nereikia psichologo konsultacijos. Tačiau jei žmogus nežino ko jam reikia, kur ieškoti informacijos ir ką gyvenime keisti, jis turi tartis su specialistu, kuris padėtų surasti galimybių ir būdų keisti savo gyvenimą arba keistis pačiam. Specialistas padeda rasti tai, ką gyvenime galima pakeisti, bei suteikia įrankius reikalingus tiems pokyčiams įgyvendinti.
Dažnai pajutęs kažkokį jutimą žmogus priima jį kaip pavojaus signalą, puola į paniką, tada užsisuka uždaras ratas: kuo labiau bijai - tuo labiau plaka širdis, kuo labiau plaka - tuo labiau bijai. Užsisukus šitam ratui žmogus puola į paniką, skambina greitajai ir tt. Jeigu kažkas kažkokiu būdu nutraukia tą ratą – jutimai praeina. Psichologas tiesiogiai nepanaikins jūsų jutimų, jis tik padės pakeist jutimų suvokimą ir jų interpretaciją, bei įgyti įgūdžių kaip tų jutimų išvengti. Tokiu būdu žmogus gali išmokti logiškai vertinti savo jaučiamą skausmą, suprasti iš kur skausmas kyla, neišsigąsti jo, o suvokti jog tai tik jo jutimas, interpretacija ir tai nebūtinai reiškia, kad šie jutimai yra katastrofos pasekmė, tai gali būti tik kažkoks organizmo signalas. Psichologas padeda suvokti jog jaučiamas širdies plakimas yra tik signalas, padeda išsiaiškinti kokia to jutimo atsiradimo priežastis bei kokie galimi to jutimo gydymo būdai. Bendrai tariant, psichoterapeutas padeda išsiaiškinti įtakojančias gyvenimo aplinkybes, keisti supratimą ir elgesį taip, kad pasikeistų savijauta.
Ar gali būti jog žmogus patirs daug streso, tačiau nesijaus blogai ir nesikreips į kardiologą, gastroenterologą ar kitą gydytoją?
Klausimas yra ne “ar kreipsis”, bet “kada kreipsis” ir tai priklauso nuo nervų sistemos, požiūrio į savos sveikatą ir į savo ligą. Vieną žmogų vienas pajaustas permušimas gali taip išgasdinti, kad toks žmogus bėgs tekinas pas daktarą tirtis. Tokiam žmogui tai gali atrodyti kaip labai didelė problema ir rimtos ligos išraiška. Kitas žmogus jaus tokius pačius jutimus, bet ilgai temps, nes neturės laiko, pinigų, noro arba tikėsis jog viskas savaime praeis. Aš sutinku su dr. Juliaus Neverausko nuomone, kuris teigia jog tai priklauso nuo žmogaus požiūrio, pozityvumo, pojūčių vertinimo. Pavyzdžiui, dažnai kaimo žmonės viską priima labai natūraliai, kaip pvz. besikeičiančius metų laikus. Šie žmonės vertina simptomus kaip natūralios gyvenimo, t.y. senėjimo eigos pasekmę - natūralu jog jis sensta, jog jis kažkada numirs, jog taip tiesiog turi būti. Jis tų jutimų neužaštrins ir neiškels. Tačiau yra žmonių, kurie, kad ir senyvo amžiaus, mano jog jie negali numirti. Tokie žmonės mąsto: “man skauda koja”, “kodėl man skauda”, “man neturi skaudėti”. Toks mąstymo būdas suteikia žmogui daug pridėtinio kentėjimo. Tokiems žmonėms sunku paaiškinti, kad tai amžiniai degeneraciniai pakitimai ir skaudėti turi, neskaudėti negali, kitaip nebus.
Kas nutinka kai dienos bėgyje kol žmogus dirba ir užsiima kažkokia veikla jaučiasi gerai, o grįžus namo, nurimus, atsipalaidavus ir atsisėdus žiūrėti filmo pradeda jausti kaip plaka, daužosi, permušinėja širdis?
Dienos bėgyje kai turi emocinį ir fizinį krūvį t.y. dirbi, mokaisi, tavo dėmesys fokusuojasi į aplinką, o ne į tavo kūną. Kodėl skausmą visada stipriau jauti nakties metu? Pavyzdžiui, dantį nakties metu visada stipriau skauda negu dieną. Naktį išsijungia kitos dominantės – tu tiesiog guli ir visas dėmesys sukoncentruotas į jaučiamą skausmą. Tavo skausmo pojūtis visai kitas nes nebėra kitų dominančių. Kodėl užėjus panikos atakoms rekomenduojama ne eiti ramiai pagulėti, o atvirkščiai - atsikelti ir kažką veikti, pvz. vaikščioti, netgi daryti pritūpimus arba pamėginti skaityti, gerti arbatą? Būtent dėl tos priežasties, kad dėmesys persikeltų nuo jutimų kitur. Svarbiausia tokiu momentu yra neužsifiksuoti į pojūčius ir nesusikurti mirties baimės, katastrofinių minčių. Savo praktikoje man teko ne kartą susidurti su situacija kai nakties metu jauni žmonės patys atvažiuoja į priimamajį ar juos atveža šeimos nariai kaip “mirštančius”, tačiau pacientą apžiūrėjus, įvetinus bei atlikus tyrimus ir išaiškinus, kad nėra nieko baisaus, žmogus čia pat nurimsta ir užmiega. Tada žmonės sako, kad ligoninėje ir sienos gydo. Sienos negydo, žmogų gydo informacija, pasitikėjimas, saugumo jausmas ir iš to sekantis nusiraminimas. Žmogui praeina panikos jausmas, nes jis atsiriboja nuo nemalonių jutimų, perkelia dėmesį kitur, nebevertina jutimų katastrofiškai kol galiausiai jų visai nebejaučia.
Kaip jūs atskiriate kada sutrikimas yra organinis, o kada jis nervinio, funkcinio pobūdžio?
Jau kalbant su žmogum atskiri jaučiami simptomai, jų gausumas, intensyvumas, priklausomumas leidžia įtarti vienokį ar kitokį organo veiklos sutrikimą ir dažnai remiantis vien nusiskundimais galiu pasakyti ar tai organiniai, ar funkcinio pobūdžio sutrikimai. Yra tam tikri simptomų, būdingų konkrečiom ligom, apibrėžimai. Dabar labai populiaru galvoti jog kiekvienas skausmas krūtinėje reiškia infarktą. Kiekvienas perskaitęs internete jog skausmas krūtinėje yra infarkto požymis laukia infarkto, kai tuo tarpu išemino skausmo apibūdinimas yra pakankamai konkretus ir griežtas.
Dabartiniame požiūryje į mediciną ir medikus yra daug nepasitikėjimo. Jeigu gydytojas padarė daug instrumentinių tyrimų, tai gal būt jo nustatyta diagnozė ir patikima, tačiau kartais jau vien gera apklausa ir anamnezė leidžia nustatyti vieną ar kitą patologiją. Tačiau instrumentiniai tyrimai man reikalingi tam, kad įrodyčiau pacientui, jog aš esu teisi. Išsamiai žmogų ištyrus ir įvertinus tyrimų duomenis, aš jam atsakau ir paaiškinu, kad pas jį rimtos patologijos nėra ir jo jutimai yra funkcinio pobūdžio. Jei žmogus patiki, jam kartais to užtenka ir jis sveiksta. Jeigu jis nepilnai patiki arba jam nepakanka įrodymų, kad tikėtų, tada psichoterapeutas yra tas žmogus kuris savo metodais jam padeda tvarkytis su tais pojūčiais. Svarbu rasti tokį specialistą kuriuo tu pasitikėtum.
Ką daryti žmogui nenorinčiam turėti nieko bendro su psichoterapija?
Nekreipti dėmesio į savo jutimus, tačiau tai padaryti sunku. Iki kiekvienos problemos sprendimo žmogus turi pribręsti. Jeigu žmogų išgasdino vienas epizodas, pvz. po didesnio vakarėlio žmogus atsikėlė ir jam daužosi širdis, negera. Tokiu atveju jis turi priežastį kodėl tai atsitiko, iš to sekančias pasėkmes ir jis supranta, kad panaikinus priežastį susitvarkys pasekmės ir jis nebeturės problemos. Tai nutinka, jeigu žmogus sugeba viską logiškai sudėlioti. Tačiau žmogus pasimeta jeigu situacija sudėtingesnė, jam trūksta logikos sudėlioti priežastis ir pasėkmes, jis nesupranta iš kur kilo jutimai. Dažniausiai pacientai neįvertina logiškai, kad mokantis per naktis, dirbant po 20 val. per parą, gyvenant ne taip kaip reikia, valgant “vieną kartą per savaitę” ir tt., organizmas neatlaiko keliamos įtampos, reikalavimų sau bei neįsisąmonina jog mūsų savijauta ir jutimai yra mūsų gyvenimo pasėkmė. Toks žmogus neįvertina savo gyvenimo būdo kaip blogo ir kaip daugelio problemų priežasties. Šitas ydingas ratas sukasi iki tol kol išsiderina nervų sistema. Tačiau, jei žmogus sugeba susidėlioti priežastis ir pasėkmes, suvokia ką elgesyje ir mąstyme turi pakeisti, tada jis sugeba sustabdyti tą ratą ir užbėgti už akių sunkesnių sutrikimų išsivystymui. Tokį loginį savo atvejo formulavimą žmogus gali atlikti ir pats, tačiau specialisto pagalba leis greičiau pasiekti tikslą taupant laiką, pinigus ir kitus resursus.