Schemų terapija: teorija ir praktika
Turinys
Schemos ir jų susidarymas
Kaip schemų terapijos pagalba galėčiau padėti sau
Schemos ir jų susidarymas
Baziniai emociniai poreikiai
Mano emociniai poreikiai: kiek jie buvo atliepti
Schemos
Schemų ir emocinių poreikių ryšys
Mano schemos
Tvarkymosi su schemomis būdai
Įveikos režimai
Mano režimai (tvarkymasis su schemomis)
Pagrindiniai schemų terapijos tikslai
Situacijų, schemų ir režimų sąveika
“Grandinėlė”
“Teatras”
Situacijų, kuriose pasireiškia schemos analizė
Naudinga Literatūra
Atsisiųsti straipsnį PDF formatu:
Schemų terapija_ teorija ir praktika (1)
.pdf
Download PDF • 1.29MB
Visi dokumente pateikti žmonių atvejų pavyzdžiai yra išgalvoti, bet įkvėpti realybe.
Schemos ir jų susidarymas
Klasikinės kognityvinės terapijos pradininkas Aaron T. Beck jau 1967 metais pradėjo kalbėti apie schemas, jas apibūdindamas kaip neigiamų, labai įsišaknijusių įsitikinimų rinkinius apie save, kitus žmones ir pasaulį. Jeffrey Young 2003 metais praplėte schemų modelį ir suvokimą, teigdamas jog schemos yra toksiškų vaikystės patirčių, susijusių su nepatenkintais emociniais poreikiais, rezultatas. Schemos “miega” mūsų psichikos užkulisuose kol jas “pažadina” gyvenimo įvykiai, mums kažkuo primenantys intensyviai neigiamas vaikystės patirtis. Jei schema yra aktyvuojama, praeitis įsiskverbia į dabartį:
Agnės tėtis dirbo laivo kapitonu. Kai ji augo, tėtis dažnai turėdavo ilgiems periodams išvykti. Dažnai būdavo taip, jog jis turėdavo išvažiuoti labai anksti ryte. Tėtis rūpindamasis Agne ir nenorėdamas blaškyti jos miego, niekada prieš išvykdamas jos nežadino. Mergaitė atsibusdavo ir neberasdavo tėčio, nebematydavo jo ištisomis savaitėmis. Atsibudus ir niekur neradus tėčio ji išsigasdavo, sumišdavo, pasijusdavo vieniša ir palikta. Šios pasikartojančios skaudžios patirtys “pasėjo” Agnės smegenyse “Buvimo paliktam/nestabilumo” schemą. Jau maža būdama Agnė išsivystė jausmą, kad jai svarbūs žmonės gali bet kada dingti, išnykti ir ją palikti. Prie šios problemos prisidėjo ir kitas sunkumas. Kaskart Agnei pasijutus nesaugiai, vienišai, nuliūdus, jos mama tai pastebėdavo ir kartodavo “Ko vaikštai nosį nukabinus, nenervuok, eilinį kartą juk išvažiavo, daugelio vaikų tėvai vaikšto į jūrą”. Tuo metu kai Agnei reikėjo palaikymo, mama nesugebėjo jai to suteikti ir užuot atliepusi jos jausmus, mama ją sukritikuodavo ir priversdavo pasijausti dar blogiau, lyg problema būtų su pačia Agne. Grįžus tėčiui Agnė džiaugdavosi, bet stengdavosi nerodyti savo liūdesio, neklausinėti kada jis ir vėl išvažiuos. Kai Agnė matydavo tėtį besikraunantį lagaminą, jai kildavo stiprus nerimas, ji nežinodavo ar jis vėl išvyks, ar išvyks ilgam, ar vienas ar pasiims ją, bet stengdavosi neklausinėti ir “nevaikščioti nukabinus nosies”. Šios patirtys prisidėjo prie “Emocinės deprivacijos” ir “Emocinio susikaustymo” schemų išsivystymo. Agnė nesijautė turinti vietos jaustis taip kaip jaučiasi, nesijautė galinti savo savijauta pasidalinti su tėvais, ji nepatyrė priėmimo, jos jausmų validizavimo ir pastiprinimo jai sunkiomis akimirkomis. Tam, jog mergaitė bent šiek tiek susitvarkytų su skaudžiomis patirtimis, ji jau būdama maža išsivystė kelias pagrindines strategijas (režimus) - nerodyk neigiamų emocijų; nesiskųsk, nes bus tik blogiau; visada būk pasiruošusi blogiausiam.
Užaugus Agnei, ji kreipėsi į terapiją dėl sunkumų artimuose santykiuose. Ji pastebi, jog ją traukia šalti, atsiriboję, nestabilūs partneriai. Ji sako, jog pati negeba palaikyti stabilių ryšių. Ji pastebi, jog santykiuose pasijutusi prastai (kai jos nesupranta, peržengia jos ribas), užuot bandžiusi tai aptarti ir išspręsti, ji apsimeta jog viskas gerai, kol situacija tampa nebesutvarkoma. Agnė aučiasi ypatingai prastai kai pastebi bet kokį, kad ir menkiausią, ženklą jog partneris gali ją palikti - jei draugas vaikšto neutraliu ar susimasčiusiu veidu, jai kyla didžiulis nerimas. Ji pamena situaciją kai jai kilo panikos priepuolis, atsibudus ir neradus draugo, kuris anksti ryte išvyko į žvejybą ir pusę dienos neatsiliepė telefonu. Jos jausmai keitėsi tarp baimės, išgasčio, rūpesčio, liūdesio ir neapykantos. Agnė prašo pagalbos suprasti - kodėl “eilinės” situacijos priverčia ją pasijausti ypatingai prastai, kodėl jai taip sunku užmegzti, išlaikyti santykius ir juose jaustis gerai.