Vengdami nerimą keliančių situacijų rizikuojame susirgti nerimo sutrikimu, o susirgę eidami į nerimą keliančias situacijas rizikuojame pasveikti.
Šiandien efektyviausias būdas susitvarkyti su nerimu yra akistata. Nerimo spektro ligos (panikos sutrikimas, generalizuotas nerimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, potrauminio streso sutrikimas ir kiti) efektyviausiai gydomos susitinkant su nerimą keliančiu stimulu vaizduotėje arba realybėje. Kalbėjimas apie nerimą keliančias situacijas ir jų atkūrimas vaizduotėje susitvarkyti su nerimo sutrikimais padeda. Tačiau didžiausias ir ilgiausiai išliekantis efektas pasiekiamas žmogui einant į baimę keliančias situacijas arba susitinkant su baimę keliančiu objektu realybėje. Kalbėjimas apie nerimą ir baimę neduoda tokio efekto kaip kontroliuojama laipsniška ekspozicija.
Smegenims nėra svarbu ar kažkas vyksta iš tikrųjų ar mes tik apie tai galvojame.
Atlikime minties eksperimentą. Leiskite sau įsivaizduoti citriną. Geltoną, prinokusią, kvepiančią citriną. Įsivaizduokite kaip pradedame citriną pjaustyti, trykšta jos sultys. Paimate vieną griežinėlį ir dedate jį sau ant liežuvio, kramtote, jaučiate citrinos rūgštumą ir kartumą. Ar burna jau pilna seilių? Ar dilgčioja liežuvio galiukas? Smegenims nesvarbu ar citrinos pjaustymas, voro ropojimas, ar skridimas lėktuvu vyksta iš tikrųjų ar mes tai tik įsivaizduojame, visas kūnas nuo galvos iki kojų į tai reaguoja. Nuo ryto iki vakaro mintyse nerimaujant kūnas eikvoja vidinius resursus, vengiant ir neduodant smegenims naujų patirčių su naujais įrodymais nerimo mechanizmas stiprinamas.
Nerimas padeda mums pasiruošti, optimizuoti resursus ir susitvarkyti su stresu, tačiau per daug nerimo trukdo.
Žmonės sergantys nerimo spektro sutrikimais dažnai kenčia dėl to, jog jų smegenys nuolat nerimauja kurdamos katastrofinius scenarijus, siekdamos apsisaugoti. Kol mes nerimaujame, bet einame į nerimą keliančias situacijas problema nedidelė. Tačiau kai žmogus pradeda riboti savo veiklą ir vengti nerimą keliančių vietų ir situacijų, jo gyvenimo kokybė ženkliai prastėja. Įsiveliama į žemyn vedančią spiralę. Nerimas trukdo tada kai jis per stiprus ir pereinantis į paniką, tose vietose kur mums reikia funkcionuoti kasdien gyvenant produktyviai ir siekiant savo tikslų. Smegenys generuoja daug nerimo, daug nerimo įjungia stiprų streso fiziologinį atsaką, kuris labai nemalonus, norisi jo nebepatirti, pradedame vengti eiti į nerimą keliančias vietas ar atsidurti nerimą keliančiose situacijose ir smarkiai riboti savo kasdienę veiklą.
Geriausias būdas tvarkytis su nerimu yra laipsniškai ir tikslingai su juo susitikti ir išbūti.
Mokslas ir praktika įrodė jog susiduriant su nerimą keliančiomis situacijomis ir atsisakant saugumo siekiančio elgesio (pvz. kito žmogaus palydos, raminančių vaistų vartojimo, perdėto pasiruošimo ir t.t.) žmogaus smegenys “nujautrinamos baimei”. Atsidūrus nerimą keliančioje situacijoje smegenyse aktyvuojamas nerimo mechanizmas, išbūnant situacijoje smegenys pamažu pavargsta nerimauti, darbą perima smegenų dalys atsakingos už racionalų mąstymą ir žmogus įgauna naują patirtį - su nerimu galima susitvarkyti, jo keliamą diskomfortą galima pakelti, jis praeina. Už nerimą atsakingas migdolas pasiduoda ir žmogus pasaulį pradeda matyti ne per katastrofinį migdolo kuriamą filtrą, bet per kaktinių smegenų skilčių kuriamą realų vaizdą. Naudingiausia tai, jog nuolat einant į nerimą keliančias situacijas smegenys įgauna naują patirtį ir pakeičia savo struktūrą - prieš tai aktyvus baimės mechanizmas pradeda keistis - nerimo intensyvumas silpnėja, nerimas tęsiasi trumpiau ir tampa efektyviai kontroliuojamas arba visiškai išnyksta.
Išbandykite kognityvinę elgesio terapiją būdamas pats savo terapeutu - suplanuokite ir atlikite elgesio eksperimentą.
Kai dėl kažko nerimaujame ar kažko bijome mūsų smegenys kelia daug įvairių prielaidų ir katastrofinių scenarijų. „Kiti galvos, kad aš kvailas“, „Pasirodysiu nevykėliu“, „Žmonės į mane žiūrės ir smerks“, „Aš taip blogai jausiuosi, kad nesusitvarkysiu“ ir t.t. - visa tai yra spėjimai, ateities numatymas ir kitokios mąstymo klaidos. Pagalvokite ir užsirašykite dėl ko nerimaujate ir ko bijote? Kas manote gali nutikti? Kokį eksperimentą galėtumėte atlikti, kad patikrintumėte savo prielaidas? Atlikdami eksperimentą stebėkite kaip keičiasi jūsų savijauta, ką daro ir sako kiti žmonės. Ar jūsų prielaidos pasitvirtino? Ką tai rodo? Kokias iš to galima daryti išvadas apie save, kitus žmones ir pasaulį?