Stresas ir kūnas: kaip išoriniai įvykiai daro įtaką mūsų organizmui?

Kas yra stresas?

Stresas yra fiziologinė ir psichologinė reakcija į aplinką ir gyvenimo įvykius. Savaime stresas nėra nei geras nei blogas, o toks kaip mes jį suvokiame. Tam tikras įvykis vienam žmogui gali būti didelis stresas, o kitam žmogui jis nesukels jokių emocijų ar sunkumų. Pavyzdžiui, vienam žmogui kojos lūžis bus tragedija - jis jaus liūdesį ir nerimą, kadangi ilgą laiką negalės eiti į darbą ir sportuoti, o kitas žmogus į tai žiūrės kaip į galimybę susitvarkyti su iššūkiu, pasirūpinti savimi ir praleisti daugiau laiko namie.

SVARBU: Ne pats įvykis sukelia stresą, o žmogaus reakcija ir interpretacija

Kuo skiriasi eustresas, stresas ir distresas?

Galima sakyti jog eustresas, stresas ir distresas yra skirtingi streso lygiai.

Eustresas yra teigiamas stresas, kuri mūsų organizmui daugiau duoda nei iš jo atima. Toks stresas nors kelia mums iššūkį, tuo pačiu mus energizuoja ir suteikia jėgų, motyvacijos bei pasitenkinimo. Psichologinio trilerio skaitymas, siaubo filmo žiūrėjimas, laipiojimas olomis ar šokimas parašiutu yra eustreso pavyzdžiai. Kiekvienas žmogus turi skirtingą streso toleravimo ribą ir kol vienam užtenka apie nuotykius paskaityti, kitam norisi viską pačiam patirti.

Stresas yra kasdienis mūsų palydovas, kuris mums padeda išgyventi. Stresas yra fiziologinis ir/ar psichologinis iššūkis reikalaujantis adaptacinių resursų, gebėjimų ir technikų. Streso reakcija yra normalus reiškinys kurio negalime išvengti. Jeigu mūsų protėviai nebūtų jautę streso, jie nebūtų išgyvenę tiek, kad susilauktų palikuonių. Mes esame palikuoniai tų protėvių, kurie turėjo gerai išlavintą streso atsaką. Noras gerai pasirodyti darbe yra stresorius, kuris padeda mus pasitempti ir darbus atlikti gerai, tam, kad būtume užtikrinti dėl savo ateities. Baimė susirgti yra stresorius nuvedantis mus pas daktarą kartą į metus, kad apsisaugotume nuo ligos. Taigi, stresas yra iššūkis, su kuriuo susitvarkyti mes turime pakankamai resursų.

Distresas yra normalias adaptacines žmogaus galimybes viršijantis stresas. Stresas virsta distresu kai dėl kažkokių priežasčių mes nebesugebame prisitaikyti prie aplinkos iššūkių. Dažiausiai normalus stresas tampa distresu kai mes esame fiziškai ir emociškai pavargę ir stokojame vidinių ir išorinių resursų susitvarkyti su iššūkiais. Nors vieni žmonės turi didesnes tvarkymosi su stresu galimybes genetiškai, daugiausiai tvarkymosi su problemomis strategijų išmokstame vaikystėje kai formuojasi mūsų charakteris. Streso įveikos strategijų galime mokytis ir suaugusiame amžiuje taip plėsdami savo galimybių ribas ir versdami distresą tik dar vienu įveikiamu iššūkiu.

Kuo skiriasi fiziologinis ir psichologinis stresas?

Žmogaus, kaip ir bet kurio kito žinduolio, organizmas yra sutvertas geriausiai susitvarkyti su ūmiu stresu. Mūsų fiziologinis streso atsakas yra skirtas greitai sureaguoti, mobilizuoti resursus, tam kad galėtume nukauti priešą ir pabėgus iš grėsmingos situacijos greitai atgauti resursus iki kitos grėsmingos situacijos. Nors mūsų protėviai pakliūdavo į gyvybės ir mirties situacijas dažnai, jos nevykdavo kasdieną.

Žmogui tampant vis protingesniu ir keičiantis jo gyvenimo aplinkybėms gyvybės ir mirties situacijų mažėjo. Mus vis rečiau vydavosi mamutas ar puldavo svetima gentis. Nors aplinkybės keitėsi, mūsų fiziologinis streso atsakas liko nepakitęs. Šiandien evoliuciniu streso atsaku mes dažniausiai reaguojame ne į realią fizinę grėsmę keliančias situacijas, bet į psichologinius stresorius. Kasdien "įjungiame" organizmo resursus eikvojantį streso atsaką dėl psichologinių priežasčių. Nors streso reakcija ir toliau atlieka tą pačią funkciją - padeda mums išgyventi, nuolatinis jos aktyvavimas žaloja organizmą ir mus susargdina psichinėmis ir fiziologinėmis ligomis.

Kaip išoriniai įvykiai tampa psichologiniu stresu?

Stresas nėra kažkas kas vyksta išorėje – jis vyksta mūsų organizmo viduje ir įtakoja mūsų fizinę ir psichologinę sveikatą. Išorinis įvykis tampa psichologiniu stresoriumi trimis žingsniais. Visų pirma, mūsų kūnas iš aplinkos ateinančią informaciją surenka jutiminiais organais. Mes pamatome greitai artėjantį automobilį, užuodžiame dūmus, prisiliečiame prie kažko glitaus, išgirstame trenksmą ir t.t..

Antrame žingsnyje informacija surinkta per akis, ausis, pirštus ir nosį siunčiama į tam tikrus smegenų centrus kur ji apdorojama. Smegenys visai įeinančiai informacijai suteikia prasmę remdamasi ankstesniais patyrimais. Jeigu žmogus pamato link jo bėgantį didelį šunį, o panašus šuo jam buvo įkandęs, tas žmogus interpretuos situaciją kaip grėsmingą. Žmogau, pačio auginančio didelius šunis, reakcija skirsis.

Po to kai smegenys apdoroja informaciją ir įvertina jos grėsmės lygį, trečiame žingsnyje smegenys praneša kūnui kam pasiruošti. Šiame žingsnyje smegenys siunčia "instrukcijas" kūnui ir praneša organizmui kam pasiruošti ir kaip reaguoti. Šios instrukcijos yra mūsų emocijos, kurios lyg kodiniai pavadinimai pranešantys organizmui kiek kokių hormonų išskirti ir kiek stipriai sureaguoti. Nerimo "hormonų kokteilis" labai skirsis nuo baimės ar džiaugsmo "hormonų kokteilio". Taigi, pagal tai kokias emocijas jaučiame patirdami vieną ar kitą įvykį lemia "kovok arba bėk" reakcijos stiprumą.

Visa ši veiksmų virtinė trunka kelias milisekundes ir aktyviai vyksta nuolat nuo pabudimo iki užmigimo. Jei ši reakcija vyksta kartais ir ūmiai - organizmas turi resursų su iššūkiu susitvarkyti ir vėl atsigauti, tačiau šiai reakcijai vykstant nuolat mūsų organizmas išsenka ir darosi ne toks pajėgus - tampame dirglesni stresui ir labiau pažeidžiami fiziologinių ir psichologinių ligų.

Kokį vaidmenį streso reakcijoje vaidina mūsų nervų sistema?

Kaip jau aptarėme, smegenys (centrinė nervų sistema) surenka, apdoroja informaciją ir suteikia jai prasmę. Toliau, smegenys siunčia nurodymus kūnui kiek smarkiai į stresorių reaguoti ir kiek resursų panaudoti. Smegenys duoda nurodymus, o visas likęs kūnas vykdo. Streso reakcijos resursų panaudojimą vykdo autonominė nervų sistema. Ši nervų sistema reguliuoja visų mūsų vidaus organų veiklą. Autonominė nervų sistema turi tris pagrindines funkcijas:

• užtikrina vidaus organų nervinę reguliaciją ir pritaiko organus dirbti tokiu rėžimu, kurio reikia organizmui duotose aplinkybėse;

• užtikrina jutimų slenkstį (mes nejaučiame vidaus organų veiklos, nors ten vyksta gana daug mechaninių ir biocheminių procesų, jeigu pojūčiai neperžengia šio slenksčio);

• esant grėsmei aktyvuoja streso hormonų (adrenalino) darbą ir sukėlus nerimą, baimę paruošia organizmą kovai arba pabėgimui.

Autonominė nervų sistema turi dvi atšakas. Simpatinė atšaka yra atsakinga už budrumą, streso atsako "įjungimą" ir resursų mobilizavimą, o parasimpatinė atšaka atsakinga už ramybę bei resursų atgavimą. Kilus grėsmei simpatinė atšaka priverčia mūsų širdį plakti dažniau, tam, kad mūsų raumenys gautų daugiau deguonies. Grėsmei praėjus labiau aktyvuojasi parasimpatinė atšaka ir širdies ritmas sulėtėja, mes grįžtame į normalią būseną.

Ar galima išmokti mažiau reaguoti į stresą?

Nors ne visi žmonės patiriantys smarkų stresą suserga psichiniais sutrikimais, visi mes būname psichologiškai “pavargę”. Jeigu mes patiriame nuolatinį stresą, išsekus mūsų emociniams ir fiziniams resursams rizikuojame susirgti psichologinėmis ir fizinėmis ligomis. Kiekvienas žmogus gali išmokti koreguoti savo reakcijas į stresorius ir stresą. Mes nesiekiame išvengti stresorių, visai nesijaudinti ar nereaguoti, mūsų tikslas išmokti valdyti stresą ir pasirinkti kiek reaguoti.