Panikos priepuolio anatomija: Emocijų ir minčių reikšmė
Panikos priepuolis yra labai nemalonus įvykis, kurį patiria daug žmonių.
Visus panikos priepuoliai įtakoja skirtingai. Žmogus patiria įvairius nemalonius fizinius jutimus, nesupranta kas su juo vyksta, nežino kaip jam elgtis, kviečia greitąją, važiuoja į ligoninę. Tokia situacija labai išvargina, sukelia daug įvairių katastrofiškų minčių ir neigiamų emocijų. Po tokios patirties žmogus dažnai pradeda nerimauti dėl savo sveikatos ir bijoti priepuolių pasikartojimo. Nerimas, baimė, gėda, bei su šiomis emocijomis susijusios mintys tampa kasdienio gyvenimo palydovais.
Žemiau pateikta schema vaizduoja tipinį panikos priepuolio modelį. Žmogus pastebi smarkiau plakančią širdį, širdies permušimą, galvos svaigimą ar kitą nemalonų fizinį jutimą. Šie jutimai savaime nėra blogi, tačiau dėl išsiderinusios autonominės nervų sistemos jie dažnai pasireiškia ne laiku ir ne vietoje. Jausti širdies dūžius nubėgus keletą kilometrų - normalu, tačiau jausti juos prie darbo kompiuterio, iš pirmo žvilgsnio, atrodo nenormalu.
Pajutus simptomą kyla jį vertinanti mintis - "Kažkas negerai!". Ši mintis sukelia atitinkamą emociją - kyla nerimo jausmas. Nerimas yra emocija, kitaip tariant hormonų kokteilis, pranešantis kūnui jog reikia pasiruošti galimam pavojui. Išsiskiria adrenalinas ir kiti su nerimu susiję hormonai, tiesiogiai veikiantys visą kūną - vidaus organus, raumenis ir t.t., įskaitant ir širdį. Gavusi adrenalino širdis pradeda plakti dar smarkiau. Sustiprėjusius jutimus smegenys vėl bando įvertini ir suteikti jiems prasmę, vardindamos visus įmanomus katastrofinius scenarijus. Emocijos stiprėja, streso hormonų daugėja, simptomai ryškėja. Tokios psichofiziologinės grandininės reakcijos viršunėlė, kai nerimas pasiekia 100%, ir yra panikos priepuolis.
Panikos priepuoliai turi tendenciją kartotis.
Po ištyrimo ligoninėje ar vėliau gydytojo kabinete žmogus sužino jog jo širdis sveika ir nėra jokio pagrindo infarktui ar kitoms rimtoms problemoms. Iš dalies lyg palengvėja, tačiau klausimas "Tai kas gi man tada nutiko?" lieka neatsakytas. Jeigu žmogus negauna teisingos informacijos bei aiškaus paaiškinimo apie tai kas įvyko ir nesiima teisingų žingsnių užkertančių kelią problemos pasikartojimui, jis rizikuoja patirti pasikartojančius panikos priepuolius, alinti savo organizmą nuolatiniu nerimu ir galvojimu apie juos, bei pradėti riboti savo veiklą ir taip smarkiai sumažinti gyvenimo kokybę. Žemiau pateikta schema vaizduoja pasikartojančių panikos priepuolių grandininę reakciją. Pastebėjusios net menkiausius simptomus, žmogaus smegenys primena apie baisųjį nutikimą, interpretuoja simptomus katastrofiškai ir vėl užsuka panikos mechanizmą. Taip neturi būti ir net patiriant nuolatinius panikos priepuolius galima pasinaudoti psichoterapinėmis technikomis sugriaunant užburtą panikos ratą.
Nuolat tykodamos pavojaus, smegenys pačios iššaukia priepuolius.
Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jos nuolat generuoja mintis ir ieško paaiškinimų. Kai situacija yra susijusi su grėsme ir yra kažkoks neužtikrintumas, smegenys visada linkusios kurti blogiausias išeitis, tam kad mus apsaugotų nuo blogiausio - geriau būti saugiam negu gailėtis. Jeigu po pirmojo panikos priepuolio žmogus negavo aiškios informacijos, paaiškinančios pirmojo priepuolio priežasčių ir mechanizmo, informacija jog širdis sveika smegenų iki galo gali neįtikinti. Kyla didelė rizika pasikartojantiems epizodams, kurių scenarijus būna beveik identiškas. A + B = C. Žmogus vėl yra panašioje arba toje pačioje aplinkoje (A) + vėl pastebi anksčiau patirtus fizinius simptomus (B) = panikos priepuolis kartojasi (C).
Suvokti panikos mechanizmui mums būtina įsisąmoninti jog mintys, emocijos ir fiziniai jutimai yra neatsiejami ir vienas kitą veikiantys biologiniai procesai.
Mint