Mintys nėra faktai, jos tik fone grojantis radijas. Kaip susireguliuoti, kad jis netrukdytų gyventi?

Mūsų smegenys yra išsivysčiusios nuolat generuoti mintis apie praeitį ir ateitį. Tiksliau apie viską, kas blogo nutiko praeityje ir kas gali blogai nutikti ateityje. Čia ir dabar smegenys būna tik tiek, kiek svarbu pastebėti grėsmę ir automatiškai sureaguoti esant pavojui.

Galvoti apie viską, kas buvo ir bus blogai, yra evoliucijos rezultatas, būtinas išgyvenimui

Nors šiandien gyvename geriau nei bet kada žmonijos istorijoje, geriau nesijaučiame. Esame saugūs, turime pakankamai gerai išvystytą sveikatos sistemą, socialines garantijas ir galimybes rinktis. Mūsų smegenims nebėra reikalo nuolat nerimauti. Tačiau smegenys išsivystė per milijonus metų, kuriais svarbiausia buvo ne klestėjimas, o išgyvenimas. Jos ir toliau nuolat automatiškai žvalgosi praeitin ir ateitin, ieškodamos pavojų. Sugrąžinti jas į realybę ir dabartinę akimirką reikalauja daug pastangų.

Citrinos

Šiandien rytą pradėjau vandeniu su citrina. Į stiklinę įsipyliau vandens, pasiėmiau prinokusią geltoną citriną, pasidėjau ją ant pjaustymo lentelės ir pasiėmusi peiliu pjausčiau griežinėliais. Citrinos sultys tryško, bėgo, namai pakvipo rūgštele. Įdėjus kelis citrinos gabaliukus į stiklinę, gėriau vandenį ir kramčiau citrinos ląsteles. Jos sproginėjo, leido rūgščias sultis, kutendamos liežuvio receptorius. Bet aš ne apie citrinas. Esmė tokia, jog nereikia valgyti citrinos, užtenka apie ją galvoti ir smegenys siunčia signalus kūnui, kuris pradeda reaguoti - kaupiasi seilės, susidirgina liežuvio receptoriai ir t.t.

Smegenims nėra svarbu ar įvykiai vyksta iš tikrųjų ar mes apie juos tik galvojame

Nuolat galvojant apie kažkokią situaciją, keliančią diskomfortą, organizme nuolat vyksta fiziologinė streso reakcija. Šios reakcijos metu kūne išsiskiria streso hormonai, informuojantys visus organus ir raumenis, kokiu rėžimu reikia veikti. Šis procesas naudoja ir eikvoja vidinius resursus. Kuo ilgiau ir intensyviau galvojame, tuo daugiau resursų išnaudojame, tuo labiau nuvargę emociškai ir fiziškai jaučiamės ir tuo daugiau laiko reikia paskirti resursams atstatyti ir papildyti.

Mūsų mintys tiesiogiai įtakoja mūsų organizme vykstančius procesus

Nesvarbu ar bijome pasimatymo, darbo interviu, viešo kalbėjimo, svorio pakilimo ar nukritimo, panikos priepuolio, sporto rezultato nepasiekimo, vaistų šalutinio poveikio, pasveikimo ar nepasveikimo - nuolat aktyviai apie tai nerimaudami, dėl to liūdėdami ar pykdami, kenkiame sau fiziškai ir mažiname savo šansus pasiekti norimo tikslo. Tiesa tokia, jog dažnai net nereikia keisti plano ar priemonių, užtenka mažiau nerimauti ir rezultatas tampa geresnis.

Tai kaip mintys daro įtaką kūnui galima labai gerai pamatyti sporte. Duosiu jums asmeninį pavyzdį. Dvi situacijos, dvi skirtingos baigtys:

Įprastinė situacija A: laipiojimo salėje ateinu prie laipiojimo trasos ir kol tepu rankas magnezija ir žiūriu į trasos kybius, man į galvą ateina automatinės neigiamos mintys: "Tikrai per sunki", "Tikrai nepralipsiu", "Krisiu ir susižeisiu", "Apskritai ką aš čia apgaudinėju", "Vėl susitraumuosiu", "Tik vėl patirsiu nesėkmę". Aš mintis priimu kaip faktą ir elgiuosi lyg jos būtų teisybė. Mano rezultatas būna blogas. Nepasiekiu to, ką pasistengus galiu pasiekti.

Įprastinė situacija B: laipiojimo salėje ateinu prie laipiojimo trasos ir kol tepu rankas magnezija ir žiūriu į trasos kybius, man į galvą ateina automatinės neigiamos mintys "Tikrai per sunki", "Tikrai nepralipsiu", "Krisiu ir susižeisiu", "Apskritai ką aš čia apgaudinėju, praėjusį kartą pavyko netyčia, tiesiog pasisekė", "Tik vėl patirsiu nesėkmę", "Vėl susitraumuosiu". Aš prie visų minčių pridedu priešdėlį „Man kilo mintis“: „Man kilo mintis, kad trasa per sunki“, „Man kilo mintis, kad tikrai nepralipsiu“, „Man kilo mintis, kad krisiu ir susižeisiu“ ir t.t. Minčių nepriimu kaip fakto ir teisybės, priimu jas tik kaip mintis. Mano rezultatas būna geras. Realistiškas.