Autonominė nervų sistema: kokia jos funkcija ir kas vyksta jai išsiderinus?
Skausmas širdies plote, spaudžia, maudžia, duria, vartosi... šokinėjantis spaudimas, galvos skausmas, pabudimai naktį nuo drebulio ir širdies daužymosi, ištinkantys panikos priepuoliai ir t.t. ... Su šiuo ilgu fizinių simptomų sąrašu ir dideliu susirūpinimu savo sveikata ateinate konsultacijos pas kardiologą.
Gydytojas atlikęs diagnostinį interviu, echoskopiją, fizinio krūvio mėginį ir kitus reikalingus tyrimus paaiškina jog nėra jokių organinių širdies pažeidimų - širdis sveika. Diagnozuojama somatoforminė autonominė disfunkcija, suteikiamos bendros rekomendacijos ir siūloma kreiptis konsultacijai į psichologą arba psichiatrą dėl medikamentinio gydymo. Išėjus iš kabineto jausmai dvilypiai - vieną vertus nusiraminate nes širdis sveika, kitą vertus jaučiate sumišimą dėl diagnozės ir siuntimo pas psichologą. Ką visa tai reiškia ir kaip toliau elgtis?
Kas yra somatoforminė autonominė disfunkcija?
Dažniausiai somatoforminė autonominė disfunkcija yra diagnozuojama kai nerandama organinių priežasčių žmogaus jaučiamiems simptomams. Nors simptomai yra realūs, tačiau jie kyla ne dėl vieno ar kito organo sutrikimo, bet dėl išsiderinusios autonominės nervų sistemos, kuri tą organą įnervuoja. Somatoforminė autonominė disfunkcija yra dažnas sutrikimas kadangi autonominė nervų sistema yra labai jautrus mechanizmas kurį lengvai veikia įvairūs psichologiniai ir fiziniai veiksniai (Neverauskas, 2000), tokie kaip dažnas distresas arba fizinės veiklos trūkumas. Medikamentinis autonominės nervų sistemos disfunkcijos gydymas daugumoje yra grįstas benzodiazepinais bei mažomis neuroleptikų ir antidepresantų dozėmis (Neverauskas, 2000). Daugelis žmonių diagnozuotų somatoformine autonomine disfunkcija atsisako medikamentinio gydymo dėl pripratimo ir kitų šalutinių poveikių. Didelė dalis žmonių atsisako kreiptis pagalbos tvarkantis su šiuo iššūkiu į psichologą dėl dar stipriai vyraujančių neigiamų stigmų. Kita didelė dalis žmonių nesivadovauja daktaro suteiktomis rekomendacijomis ir nekeičia gyvenimo būdo kuris pagrinde ir atvedė diagnozės link. Taigi didžiulis skaičius kenčiančių žmonių nesirenka keistis arba ieškoti išorinės profesionalios ir efektyvios pagalbos ir lieka be gydymo. Bloga žinia yra ta, jog negydomi funkciniai autonominės nervų sistemos sutrikimai ilgainiui gali tapti organinėmis ligomis, tokiomis kaip hipertenzija, miokardo infarktas, insultas (Player & Peterson 2011, Roy-Byrne et al. 2008).
Kas yra autonominė nervų sistema?
Autonominė nervų sistema yra atsakinga už pagrindinių vidaus organų įnervavimą. Ši nervų sistema užtikrina, kad mūsų širdis, skrandis, plaučiai, lytiniai ir kiti gyvybiškai svarbūs organai veiktų tiek kiek reikia tada kai reikia.
Autonominė nervų sistema atlieka tris pagrindines funkcijas:
a) užtikrina vidaus organų nervinę reguliaciją ir pritaiko organus dirbti tokiu rėžimu kokio reikia duotomis aplinkybėmis;
b) užtikrina jutimų slenkstį (mūsų organai nuolat vykdo daug mechaninių ir biomechaninių procesų, tačiau mes vidaus organų darbo nejaučiame jeigu jie neperžengia jutimų slenksčio);
c) esant fizinei ar psichologinei grėsmei aktyvuoja fiziologinę streso reakciją (sukelia baimę, nerimą ir kitas emocijas, aktyvuoja streso hormonų išsiskyrimą, pagreitina arba sulėtina organų veiklą ir taip paruošia organizmą bėgimui arba kovai t.y. fiziniam veiksmui).
Kas nutinka autonominei nervų sistemai sutrikus?
Sutrikus autonominei nervų sistemai gali sutrikti viena, dvi arba visos trys jos funkcijos:
a) gali sutrikti vidaus organų nervinė reguliacija ir būdami sveiki organai pradeda dirbti ne taip tiksliai;
b) sumažėja jutimų slenkstis ir mes pradedame jausti organų darbą. Kadangi esame neprisitaikę šių jutimų jausti, jaučiamas diskomfortas, deginimas, skausmas ir kiti pojūčiai labai gąsdina, padidėja mūsų jautrumas vidaus ir išorės dirgikliams;
c) sutrikus streso atsako reguliavimui organizmas nuolat yra parengties būklėje ir nuolatinis streso hormonų cirkuliavimas sukelia be priežastinio nerimo jausmą.
Išsiderinus nervų sistemai gali sutrikti vieno ar net kelių organų veikla. Imkime kaip pavyzdį širdį, kuri kaip ir kiekvienas organas, yra įnervuojama autonominės nervų sistemos. Nervų sistemos pusiausvyra yra būtina sveikai širdžiai kuri būtų įgali prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos reikalavimų. Kai pusiausvyros autonominėje nervų sistemoje nebelieka ir sistema sutrinka širdis pradeda veikti nebe taip tiksliai, ir mes pradedame jausti įvairiausius jutimus. Pavyzdžiui permušimai, kuriuos patiria kiekvienas sveikas žmogus, jaučiami labai smarkiai, atrodo lyg širdis apsiverčia krūtinėje arba ruošiasi iššokti per gerklę. Visa tai vyksta dėl to jog vidaus organų reguliavimas sutrinka ir žemėja jutimų slenkstis. Šių dviejų įvykių rezultatas toks, jog pradedame jausti organų veiklą kurios įprastai nejaučiame. Tokiu būdų organizmas mums vis pranešinėja jog kažkas yra negerai, kažką iki šiol darėme ne taip, kažką reikia keisti. Dėl informacijos trūkumo dažnai jutimus interpretuojame kaip katastrofą, tai mus dar labiau išgąsdina, mes dar labiau užvedame streso mechanizmą, kurio pasekmė dar daugiau jutimų, ar net išsivystęs panikos priepuolis.
Kaip autonominės nervų sistemos sutrikimą lemia stresas?
Autonominė nervų sistema dirba dviem atšakomis - simpatine atšaka asocijuojama su energijos mobilizavimu streso atsako metu ir parasimpatine atšaka siejama su atstatomąja funkcija ramybės metu. Paprastai tariant simpatinė atšaka yra greitoji nervų sistemos dalis padedanti mums išgyventi stresinėse situacijose sutelkdama mūsų resursus, pritvindydama kraujo streso hormonų ir paruošdama mus bėgimui arba kovai. Parasimpatinė nervų sistema padeda mūsų organizmui nurimti, atsistatyti ir vėl prikaupti energijos ateičiai. Sveikame organizme šios dvi atšakos veikia kaip orkestras - lanksčiai varijuodamas tarp simpatinės ir parasimpatinės atšakos organizmas reguliuoja energijos eikvojimą ir atgavimą taip prisitaikant prie besikeičiančios aplinkos.
Autonominės nervų sistemos sutrikimas paprastai pasireiškia kai simpatinė nervų sistema tampa labiau aktyvesnė, o parasimpatinė nervų sistema nepakankamai aktyvi. Fiziologinis ar psichologinis stresas bei resursų tvarkytis su stresu trūkumas sąlygoja chronišką simpatinės atšakos reaktyvumą ir neadekvatų parasimpatinės atšakos atsistatymą. Chroniškas stresas neigiamai veikia organizmą jį eikvodamas ir žalodamas. Gyvendami įtemptą, greitą ir reikalaujantį gyvenimą mes specializuojamės chroniškame strese, kuris nuolat sekinančia mūsų resursus. Chroniškame streso rate atsidūręs organizmas jautriai reaguoja į kiekvieną stimulą, interpretuodamas jį kaip didelę grėsmę kaskart įjungdamas fiziologinį streso mechanizmą ir taip žalodamas nervų sistemą, organus ir visą organizmą bendrai. Besisukdami chroniškame streso rate mes jautriau reaguojame į bet kokius išorinius ar vidinius dirgiklius. Kritika, reikalavimai, net mažiausios nesėkmės, tie patys fiziniai simptomai ar net mintys apie juos mus labai lengvai išmuša iš vėžių, jaučiame daug neigiamų emocijų, krenta mūsų motyvacija ir visa tai streso ratą tik maitina.
Kaip atstatyti normalią autonominės nervų sistemos funkciją?
Šiandien kognityvinė elgesio terapija yra laikoma efektyviausia ir labiausiai ištirta terapijos rūšimi šiems sutrikimams gydyti, kurios efektyvumas prilygsta medikamentiniam gydymui. (Kroenke & Swindle, 2000; Allen, Woolfolk, Lehrer, Gara, & Escobar, 2001; Kroenke, 2009; Hofmann, Asnaani, Vonk, Sawyer, & Fang, 2012). Tyrimai rodo jog net trumpos kognityvinės elgesio terapijos intervencijos reikšmingai sumažina simptomus (Escobar et al., 2007). Kognityvinė elgesio terapija mažina fizinių simptomų išreikštumą, psichologinį stresą ir žmonių patiriamą psichologinį ir fizinį diskomfortą patiriamą dėl šio sutrikimo (Nezu, Nezu, & Lombardo, 2001; Sumathipala, 2007).
Pirmiausia, somatoforminės autonominės disfunkcijos diagnozę galime priimti kaip organizmo prašymą į gyvenimą įnešti pokyčių. Kiekvienas kąsnio pasirinkimas, kiekvienas nubėgtas arba nenubėgtas kilometras, kiekviena neapsvarstyta neadekvati reakcija prideda arba atima iš mūsų sveikatos. Mes kiekvieną dieną, kiekvieną valandą darome pasirinkimus kurie lemia kaip mes jaučiamės dabar ir kaip mes jausimės rytoj. Mums gali atrodyti jog jaučiami fiziniai jutimai kūne vyksta nepriklausomai nuo mūsų ir mes esame neįgalūs kažką keisti. Tai yra netiesa. Mes esame savęs ir savo kūno ekspertai, daugeliu atveju mes apie save žinome daugiau ir galime reguliuoti savo savijautą efektyviau negu tai gali padaryti gydytojas.
Trys pagrindiniai žingsniai kuriuos galite žengti subalansuotos autonominės nervų sistemos link yra 1) žinios, 2) savistaba ir 3) praktika.
Suvokimas ir įsisąmoninimas to kas vyksta kūne, kokios to priežastys ir galimi tvarkymosi būdai yra pirmasis ir svarbiausias žingsnis. Gaunant daugiau informacijos apie sutrikimą, jo priežastis, palaikančius faktorius ir t.t. galime pradėti priimti informuotus sprendimus.
Susipažinus su sutrikimu galime pradėti stebėti save, savo įpročius ir simptomus. Šiame etape galime sau leisti pabūti mokslininkais ir remiantis surinktomis žiniomis išsikelti hipotezes apie tai kas gali sukelti ir palaikyti negalavimus, kas savijautą blogina, o kas gerina ir t.t..
Surinkus žinias ir informaciją galime pereiti prie eksperimentavimo t.y. aktyvaus įgūdžių praktikavimo. Visos mūsų fiziologinės ir psichologinės reakcijos priklauso nuo mūsų suvokimo ir elgesio. Koreguodami savo įprastą elgesį arba mąstymo būdą kitokiu, mes galime tiesiogiai keisti vidines organizmo reakcijas. Praktikuojant relaksacines ir dėmesingumo technikas, fizinį aktyvumą, struktūruotą problemų sprendimą, mąstymo koregavimą ir kitas streso įveikos technikas galime užkirsti kelią ligos plėtojimuisi, atsikratyti kankinančių simptomų ir gyventi produktyvesnį gyvenimą.
Literatūriniai šaltiniai
Allen, L. A., Woolfolk, R. L., Lehrer, P. M., Gara, M. A., & Escobar, J. I. (2001). Cognitive behavior therapy for somatization disorder: a preliminary investigation. Journal of Behavior Therapy and Experimental Psychiatry, 32 (2), 53–62.
Brosschot, J. F., & van der Doef, M. (2006). Daily worrying and somatic health complaints: Testing the effectiveness of a simple worry reduction intervention. Psychology & Health, 21 (1), 19-31.
Escobar, J. I., Gara, M. A., Diaz-Martinez, A. M., Interian, A., Warman, M., Allen, L. A., … Rodgers, D. (2007). Effectiveness of a time-limited cognitive behavior therapy type intervention among primary care patients with medically unexplained symptoms. Annals of Family Medicine, 5 (4), 328–35.
Hofmann, S. G., Asnaani, A., Vonk, I. J., Sawyer, A. T., & Fang, A. (2012). The efficacy of cognitive behavioral therapy: a review of meta-analyses. Cognitive Therapy and Research, 36 (5), 427-440.
Kroenke, K. (2009). Efficacy of treatment for somatoform disorders: a review of randomized controlled trials. FOCUS: The Journal of Lifelong Learning in Psychiatry, 7 (3), 414–423.
Kroenke, K., & Swindle, R. (2000). Cognitive-behavioral therapy for somatization and symptom syndromes: a critical review of controlled clinical trials. Psychotherapy and Psychosomatics, 69 (4), 205–215.
Neverauskas, J. (2000). Psychiatry and Other Specialties at the Crossroad: autonomic nervous system dysfunction. Biological Psychiatry and Pharmacology, 2 (2), 199-200.
Nezu, A. M., Nezu, C. M., & Lombardo, E. R. (2001). Cognitive-behavior therapy for medically unexplained symptoms: A critical review of the treatment literature. Behavior Therapy, 32 (3), 537-583.
Player, M. S., & Peterson, L. E. (2011). Anxiety disorders, hypertension, and cardiovascular risk: A review. The International Journal of Psychiatry in Medicine, 41 (4), 365-377.
Sumathipala, A. (2007). What is the evidence for the efficacy of treatments for somatoform disorders? A critical review of previous intervention studies. Psychosomatic Medicine, 69 (9), 889–900.